Andriaus Barščio, SBA grupės investicijų valdymo bendrovės „Capitalica Asset Management“ valdybos pirmininko, nuomonė
Kol tokios šalys kaip, pavyzdžiui, Lenkija ar Jungtinė Karalystė šiuo metu tik dar labiau didina savo investicines išlaidas, Lietuvos pensijų fondų valdomi milijardai dalijami gyventojams siekiant suteikti jiems trumpalaikį pasitenkinimą. Kitaip tariant – investuojame ne į savo šalies ekonominį augimą, o į duoną ir žaidimus. Kodėl nenorime tapti viso regiono ekonominio augimo lyderiais?
Šiuo metu iš 9,1 milijardų eurų, kuriuos valdo Lietuvos antrosios pakopos pensijų fondai, tik 156,6 milijonai eurų (1,72 proc.) yra investuojama į kolektyvinius investicinius subjektus, ir tik 78,3 milijonai eurų (0,86 proc.) investuojama į vietos akcijas. Viso – tik vargani 2,57 proc.
Nenoras investuoti į Lietuvos verslus, kuriančius mūsų šalies veržlią ir inovatyvią ateitį – neteisingas. Ypatingai dabartiniame geopolitiniame kontekste, kai visos Europos Sąjungos (ES) valstybės ieško būdų, kaip galėtų didinti krašto apsaugos biudžetą bei finansuoti kitas kritines sritis. Toks sujudimas – savaime suprantamas. Kaip ką tik įvykusi Miuncheno konferencija parodė, vien tik žodžių neužteks tam, kad JAV Europos šalis laikytų patikimomis partnerėmis.
Būtent pensijų fondų investicijos galėtų tapti Lietuvos raktu ne tik į sėkmę, bet ir į saugumą bei lyderystę regione. Jei didesnė dalis sukauptų lėšų būtų investuojama į Lietuvos įmones, verslo plėtrą ir strateginius fondus, tai leistų stiprinti vietinį kapitalą, skatinti inovacijas ir sukurti daugiau darbo vietų. Ilgainiui tai didintų biudžeto pajamas, kurios galėtų būti nukreiptos ne tik į krašto apsaugą, bet ir į kitas svarbias sritis, pavyzdžiui, infrastruktūrą, energetiką, mokslą ir kt.
Kalbame skirtingomis kalbomis
Vienintelis iššūkis – Lietuvos politikai ir pensijų fondų valdytojai turėtų kalbėti vienodomis kalbomis. Šiandien situacija – kitokia. Susikalbėti nepavyksta.
Politikai žvelgdami į pensijų fondus, deja, dažnai vis dar mato tik potencialų biudžeto šaltinį. Taip pat – galimybę, esant reikalui, rinkėjams, ypatingai iš socialiai pažeidžiamiausių grupių, duoti taip norimų duonos ir žaidimų.
Dar sausio pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė siūlymus, kaip būtų galima patobulinti antrąją pensijų kaupimo pakopą. Kaip teigiama ministerijos pranešime spaudai, šiais pokyčiais siekiama „didinti sistemos patrauklumą ir lankstumą“ – žmonėms būtų leidžiama bet kada išeiti iš sistemos, sustabdyti įmokas ar atsiimti iki 25 proc. sukauptų pensijų lėšų.
Bet kokia to kaina ilgalaikėje perspektyvoje? Siekdami patenkinti trumpalaikius poreikius, aukojame Lietuvos galimybes augti ir stiprėti kaip regiono lyderei. Negana to, tokie antrosios pakopos pensijų fondų pokyčiai tik sumažintų gyventojų finansinį saugumą senatvėje, ypatingai gaunantiems mažesnes ar vidutines pajamas, kurių šiuo metu yra net 65 proc.
Taip pat reikėtų nepamiršti, jog po trumpalaikių išlaidavimų skyles biudžete vėliau vis tiek tenka užkaišyti. Dažniausiai tai daroma pasitelkiant mokesčius – juos arba didiname, arba kuriame naujus. Deja, bet dėl to, tikėtina, ir vėl labiausiai nukentėtų mažas arba vidutines pajamas generuojantys asmenys.
Ką daryti? Sprendimas – paprastas. Jei pensijų fondai išdrįstų daugiau lėšų investuoti į Lietuvos įmones bei fondus, tai būtų svarus argumentas politikams, kodėl jie šio kapitalo nebegalėtų liesti trumpalaikėms pramogoms. Taip pensijų fonduose laikomos lėšos tiesiogiai prisidėtų prie visos Lietuvos ekonomikos augimo.
Turime unikalią galimybę tapti regiono lyderiais. Nepraleiskime jos.
